Dvi savaitės jūroje. Cape Horn
2009 m. Spalio 1 d.
Kiek gi galima mokytis pažinimo iš pasakojimų - jau beveik visi Ten buvę. Taigi nieko neliko, kaip patiems nuvykti ir savo akimis pamatyti. O į salas veda tik du keliai - vandens arba oro. Renkamės vandens ir vėjo kelią. Kai vėjo kelias sutampa su burinio laivo keliu, tai tikra palaima. Taip buvo ir šį kartą. Laivelis po Tall Ships‘ų parado jau laukė paliktas Klaipėdos uoste. Startavome šeštadienį ir pučiant palankiam NE vėjui per 49 valandas pasiekėme Bornholmo salos sostinę Ronne.
Patirtis Nr.1. Nebūtinai rezervinis akumuliatorius, esant reikalui, padės. Neužvedus variklio su navigacinių šviesų nualintu akumuliatoriumi, to buvo tikėtasi. Deja, rezervinis taip pat „nesublizgėjo". Abu sujungti - rezultatas tas pats. Yra ten tokia stebuklinga dekompresijos rankenėlė prie Yanmar‘o - ji ir išgelbėjo.
Prisišvartavome didelio uosto mažame uostuke visai netoli bažnyčios. Tvarkingas iščiustytas miestukas su įvairiaspalviais tvarkingais ir kukliais namukais, margu akmeniniu grindiniu.
Dviratis čia karalius - dėl to nekyla jokių abejonių. Nejučia pradedi lyginti dviratininko galimybes Lietuvos mieste, deja - ne mūsų naudai.
Visai nelauktai ir netikėtai susirgus vienam įgulos nariui (aukšta temperatūra, kosulys) teko išmėginti vietinę mediciną „Doctor‘s house", nes patiems gydytis anuose kraštuose nepriimta ir vaistinėje net nustebo, kai panorom nusipirkti antibiotikų. EU sveikatos draudimo kortelė veikia kaip burtų lazdelė. Su ja esame mielai aptarnaujami ir jau po 20-ties minučių laukimo pats gydytojas atėjęs į laukiamąjį nusiveda.... Deja, norėto recepto antibiotikams negauname, nes ...nėra reikalo dėl tokių bėdų jų naudoti....užtenka palinkėjimo pasveikti ir žinote - pasveikstame - tiesa, pamažu, po truputį, bet pasveikstame. O pasveikę, tęsiame susipažinimą su miestelio įžymybėmis.
Viena iš jų - tai žavingasis miesto muziejaus filialas - Erichsenų kiemas, bornholmiečių gyvenimo būdo muziejus, sukurtas nuo 1837 m. jame gyvenusios šeimos ir stebuklingai išlikęs su visomis detalėmis, kai šeima nuo 1892 m. juo ėmė naudotis tik kaip vasarviete... Šeimos dailininkų, poetų, mokslinčių ir gražuolių istorijos, autentiški interjerai ir netgi „civilizacijos istoriją" atspindintis sodas greta čia pat ant senovinės ketaus krosnies verdamos kavos ir sodo augalėlių daigelių...
Apžiūrėję miestelio įžymybes, keliaujame toliau. Penktadienio popietę pučiant W 10-12m/s išplaukėme pro Ronne‘s vartus prieš nemažą bangą, ir pasukome į šiaurę. Apiplaukę šiaurinį salos ragą, pasiekėme Allinge ir jau leidžiantis saulei švartavomės miestelio centrinėje aikštėje. Taip taip, jūrinėse šalyse uostai įsikūrę miestelių centruose, nes nuo senų laikų apie juos kaip apie ašį sukasi miestelio gyvenimas.
Kitą dieną, susipažinę su Allinge, nužygiavome iki šiaurinio rago, kuriame stovi Hammer Odde švyturys. Salia švyturio įrengta meteorologinė stotis, kurios duomenys naudojami pranešimams apie orus Pietų Baltijoje.
Dar vienas objektas, kurį norėjome aplankyti, - Hammershus. Tai didžiausi išlikę pilies griuvėsiai Šiaurės Europoje. Kadangi buriuojant kojos ilsisi, tai mes jas ir įdarbinome. Pasirinkome keliavimo iki pilies būdą - pėsčiomis.
Įveikėme trejetą kilometrų pučiant leventikiui (vėjas nosin), užtat apžiūrą pradėjome nuo prisėdimo kavinėje. Tikrai įspūdingo dydžio pilis turėjo būti: labai vaizdinga vietovė, statūs šlaitai leidžiasi tiesiai į Baltijos vandenis. Apžiūrėję pilies griuvėsius ir pabandę įsivaizduoti, kaip atrodė pilis, kai joje virė gyvenimas, leidomės atgal. Tik atgal pasirinkome kitą kelią, tą, kuris prasideda iš karto už pilies sienų mediniais laiptais ir leidžiasi ant stataus jūros kranto. Toliau takeliu pro ąžuolinius krūmus, tikrai, čia ne klaida - pažiūrėkite į nuotrauką - vietoje mums įprastų gubojų.
Labai magėjo apžiūrėti netoli pilies esantį Hammerhavnen uostuką, į kurį užeiti pučiant stipriam W neužteko įkvėpimo. Apžiūrim iš arti, vartai lyg ir pakankami, turime progos stebėti, kaip atplaukia viena jachta ir lengviau atsikvepia, įlėkusi pro uosto vartus - gal kada ir mes išbandysime.
Grįžę laivan visaip dėliojame tolimesnės kelionės planą (maršrutą). Beje, šios kelionės pagrindinis planas - neturėti plano, tik norą plaukti ir aplankyti naujas, dar nematytas vietas Baltijos jūroje. Tai reikštų plaukti pavėjui arba bent jau palankiu kursu. Tiesa, grįžtant atgal tokio pasirinkimo galimybės stipriai sumažėja.
Pakeliui labai rūpėjo aplankyti Christiansoe salą, kuri yra visai netoliese, tik už 13 jm (1jm=1852m) į šiaures rytus nuo Bornholmo Taigi ilgai nesvarstę, sekmadienio rytą keliame bures ir pučiant smagiam bakštagui skriejame salos link. Įplaukiame pro pietinius vartus, ties raudona gaire, kairėje už kurios - 0,9m gylis, dešinėje uolėtas krantas. Suprantame, kad čia klaidos nepageidautinos ir gali būti lemtingos, ypač pučiant W.
Sėkmingai įlekiame pro uosto vartus, ten jau ramu, apsukame ratą, apsižvalgome, ieškome vietos, kur būtų galima prisišvartuoti ir matome, kaip mums jau moja nuo kranto ir rodo laisvą krantinę. Tai vokiečių laivo kapitonas. Buriuotojai labai paslaugūs, nes visi susiduria su panašiomis situacijomis, puikiai supranta vieni kitų padėtį ir mielai pagelbsti pamatę naują laivą uoste. Taip buvo ir šiuo atveju. Prisišvartavome prie krantinės ir jau ramiau apsižvalgę pamatėme, kokioje egzotiškoje vietoje esame.
Netrukus sulaukėme ir svečių. Tai buvo Danijos muitininkai. Įprasti kausimai: kiek gėrimų? kiek tabako? gal dar ko? pasai, laivo dokumentai, ir pagaliau - „Welcome to Christiansoe".
Ertholmene, arba dažniau naudojamu pavadinimu Christiansoe, - tai nedidelis salynas, priklausantis Danijai. Jis susideda iš trijų (Christiansoe, Fredericsoe, Graesholm) pagrindinių salų ir aplink esančių akmenų uolų. Didžiausia (22 ha) Christiansoe sala pavadinta karaliaus Christian V vardu, kita mažesnė - karaliaus Frederick IV vardu. Nuolatiniai gyventojai salose atsirado po danų ir švedų konfliktų, vykusių dar 17 amžiuje. Danai ieškojo vietos karinei jūrų bazei, avanpostui Baltijos jūroje įkurti ir būtent šios salos pasirodė tam labai tinkama vieta. Jau 1684 metais prasidėjo forto statybos, kurios tęsėsi visą bazės naudojimo laiką iki pat 1855 metų. Šiandien tai teritorija, priklausanti Danijos valstybei, t.y. ji nepriklauso jokiam regionui ar municipalitetui. Visa žemė ir turtas - Gynybos ministerijos nuosavybė, o saloms vadovauja ministerijos paskirtas administratorius. Žodžiu, tvarka kariška. Kaip jie skelbiasi buklete, salose viskas yra stebima ir kontroliuojama. Šiuo atveju tai tikrai privalumas, nes galime pasidžiaugti vaizdais, kurie labai mažai pasikeitė per 300 metų. O tai taip reta mūsuose.
Fredericsoe saloje stovi dviejų aukštų kalėjimas, kurio celėse dabar galima apsistoti nakčiai. O viena celė, atvira lankytojams, liudija apie žymiausią salos kalinį, 1828 m. nuteistą už valstybės išdavimą dr. Jacobą Dampe.
Dr. Dampe nusidėjo tuo, kad kartu su liberalių pažiūrų piliečių klubu siekė sukurti tautinę konstituciją, apribojančią absoliučią karaliaus valdžią. Pasiskaitome apie neįtikėtinus skundimo mastus tuometinėje Danijoje, pasidžiaugiame, kad Dr. Dampe pavyko išvengti mirties bausmės, ir sužinome, kad be balandžių, egzistuoja dar ir akmenėlių paštas, kuriuo keliavo laiškai ir poemos. Kalėjimą uždarius celėse apsigyvendavo dailininkai, atvykstantys į vasaros plenerus...
Patirtis Nr.2. Švartovas, nors, atrodo, ir laisvai padėtas ant akmeninės krantinės jau kitą rytą gali būti padalytas į dvi dalis. Esant bangavimui ir priešvėjiniam įtempimui, tai vyksta labai greitai. Išeitis - vamzdžio galas, kuris seniai mėtėsi triume ir nebuvo radęs pritaikymo.
Kitą rytą vis dar pūtė W 8-10 m/s, vėl siauri uosto vartai ir mes, pasikėlę grotą prieš pat išlįsdami pro vartus (kadangi banga nemaža, o variklis niekad nebuvo garantija), leidomės atgal į Bornholmą, į Svanekės uostą, esantį salos šiaurės rytų kampe. Vėjo užteko, todėl salą pasiekėme gana greitai. Saloje išsinuomojome dviračius ir jau kitą rytą mynėme į Balką, vieną garsiausių salos pliažų. Pakeliui aplankėme Nexo miestelį, kuriame didžiulis uostas, keletas marinų. Jose stovi ir keletas Tall Ships‘ų, yra buriavimo reikmenų parduotuvė. Miname toliau išilgai laukinių paukščių rezervato ir pasiekiame bukletuose išgirtą pliažą.
Natūralaus smėlio įlanka su neaukštomis kopomis, lėtai gilėjančiu smėlio paplūdimiu ir skaidriu vandeniu. Viskas būt gerai, jeigu ne daugybė medūzų, kuriomis nusėta visa pakrantė, knibžda jos ir vandenyje. Todėl maudynės truko labai trumpai.
Danijos peizažas be malūnų neįsivaizduojamas
Grįžę laivan, visaip planavome, kaip čia dar aplankius Utklippan salą-švyturį, kuris nutolęs nuo Bornholmo apie 50jm. Prognozė rodė, kad trečiadienį vėjas visai nurims, o po to pakeis kryptį iš W į E. Išplaukėme 5-tą ryto, tikėjomės, kad gal prognozė nepasitvirtins 100% ir spėsime su vėjeliu nulėkt iki tikslo, deja, viskas vyko kaip iš knygų - apie 12 valandą stojo štilius ir truko ilgiau nei 6 valandas. Todėl atsitiko tai, ko labiausiai nenorėjome - į Utklippan‘ą atplaukėme tamsoje, nes naktys buvo visiškai juodos, be mėnulio, tik su daugybe rugpjūčio žvaigždžių. Kaip tyčia, 2:00 priartėjome prie salos, tad teko naviguoti naktį.
Sekdami šviečiančias vedlines ir naudodamiesi GPS su skaitmeniniu jūrlapiu ir prožektoriumi, sėkmingai įplaukėme pro siaurus uosto vartus. 2:30 radę laisvą krantinę prisišvartavome laivų pilname uostuke. Ryte pažadino triukšmas, kai ant mūsų laivo visu bortu atsigulė nesėkmingai startavusi vokiečių jachta - kolegos švedai nuo kranto nepilnai atrišo galinį švartovą. Miegų nebeliko.
Išlipę ryte išvydome egzotišką salos peizažą - didžiuliai nugludinti akmenys, daug įvairių paukščių.
Uoste yra įrengta valčių prieplauka, iš kurios valtele galima nusiirti į kitą salą.
Joje įrengtas švyturys ir gyvena viena šeima. Vyksta intensyvios švediškos statybos. Uostas turi du įplaukimus - vakarinį ir rytinį, todėl priklausomai nuo vėjo galima pasirinkti patogesnį.
Apžiūrėję salą ir pailsėję, pradėjome ruoštis atgal. Vėjai rodė, kad dvi paras mūsų laukia 10 m/s SE. Šį kartą jie nesutapo su mūsų keliu namolei, bet jau nebuvo iš ko rinktis ir 18:00 išplaukėme link namų. Reikėjo įveikti 183 jm. Sureguliavome bures, įjungėme autopilotą (pririšome rumpelį) ir taip per 40 valandų suskaičiavome visas bangeles iki Palangos tilto - daugiau į vėją nepavyko pakilti .
Tikrą atgaivą kūnui ir sielai patyrėme pasinaudoję senaisiais Smiltynės jachtklubo patogumais, o kelionę vainikavo iškilmingi ir sotūs pietūs garsiame Klaipėdos restorane. Po bedieviškų Danijos kainų - rekomenduojame ir Jums!
Toliau - toks širdžiai mielas maršrutas Smiltynė-Mingė.
Mūsų pakrantė gražiausia!
