Kelionė į Gdynę-Gdanską 2006 rugpjūčio 12-15 dienomis
2006 m. Rugsėjo 5 d.Autorius: Marius Butavičius
Foto: Mindaugo Milaševičiaus
Kaip geras kareivis trokšta tapti generolu, taip buriuotojams pastoviai knieti pasitaškyti jūroje.
Artėjant valstybinei šventei Žolinei, pasiskaičiavome, kad prognozuojami orai leis nukakti iki Gdansko ir ramiai sugrįžti. Komandos ilgai ieškoti neteko, jeigu būti tiksliems ir teisingiems, tai komanda jau seniai neleido ramiai „blusų maitinti" - klausimas „kada varysim į jūrą" skambėdavo neįkyriai, bet primygtinai.
Susirinkusios komandos sudėtis buvo tokia: kapitonas Dainius (Ragainis), senas jūrų vilkas, savarankiškai išmaišęs Baltijos jūrą skersai ir išilgai, kapitono padėjėjas - „kappadas" (kapitono padėjėjas) Marius ir nenuoramos pradedantieji jūreiviai Viktorija ir Rima. Tai buvo jau antroji jų kelionė jūra. O taip pat visiškos „silkės", pirmąją jūros druskos porciją pasiruošę gauti junga Tumas, bei jungos tėtis, vyr. jūreivis Mindaugas.
Susimetus daiktus į laivą susigriebėm - turim tik „generalinį" (patį bendrausią- aut.p.) Baltijos jūrlapį. Na, kur mes esam neprapuolę? Neprapulsim ir dabar. Juk savam uoste esam, tarp draugų. Tuoj pradedam „kutenti" kolegos iš „Raganės", kapitono Arūno padus ir priverčiam išsitraukti „tepliapą" - nešiojamą kompiuterį, kuriame „sukrauti" Gdansko įlankos jūriniai žemėlapiai. Išsitraukiame jų jūrlapius ir nusirašome. Taip padarome pagrindinę kelionės klaidą: jūrlapiai išstudijuojami ir nusirašomos Gdansko švyturių, jų vedlinių charakteristikos ir intervalai. Deja, nusirašyta buvo netiksliai, dėl ko turėjome linksmų nuotykių...
Per marias ir jūros vartus prašvilpėm, nors su lietumi, bet be didesnių nuotykių. Laive vyko įprastas jūrinis gyvenimas: nei didesnių ligų, ir nei negalavimų. Kadangi komanda buvo pasiryžusi pasitikti bet kokias negandas, didelių diskusijų pasiskirstant vachtas (budėjimą - aut.p.) nebuvo. Vienintelis bambėjimas buvo dėl „šuns vachtos" - baigiantis nakčiai. Ji atiteko „kappadui", kuriam tai jau tapo beveik įprasta jūrinio gyvenimo dalimi. Nors sėdėti vienam prie rumpelio (vairalazdės - aut.p) brėkštant ir šalta, ir miego labiausiai norisi. Tačiau yra pliusas, kuris atperka viską. Tai saulėtekiai, kurie jūroje būna visada nuostabūs, žavintys ir nepakartojami.
Brėkštant horizonte pradeda ryškėti stiebai. Stiebai? Stiebai! Nors buvo ankstyvas rytmetys, iš šiltų guoliukų keliami visi - susitikti jūroje didelį burlaivį - nuotykis ir ganėtinai retas. Susirinkusi protingųjų kurmių taryba nusprendžia - vejamės burlaivį. Kursas šiek tiek pakoreguojamas ir prasideda burlaivio pelengo stebėjimas - pasivysim ar ne...? Po kelių valandų mūsų svajonė išsipildo. Priartėjame prie milžiniško burinio laivo, kuris pasirodo net neketino nuo mūsų sprukti, o taikiai dreifavo atviroje jūroje. Besivejant visas kolektyvas svarstėme - ką vejamės? Pirmoji versija, kad tai gali būti „Kruzenšternas", kapitono Dainiaus buvo atmesta. Susisiekus per raciją paaiškėja - tai barkas „Kruzenšternas", grįžtantis iš kelionės aplink pasaulį. Gauname leidimą priartėti ir apžiūrėti gražuolį iš arčiau. Artėjant prie monstro, vienam iš komandos narių - kyla mintis „susiprodiusuoti" ekskursiją po jūrų gigantą. Deja, kol susirandamas „Kruzenšterno" bocmanas Arūnas Tamašauskas, su kurio pagalba buvo tikimasi patekti į burlaivį, barke duodama komanda vykti į Baltijską, kur po pusantrų metų išsiskyrimo komandos laukia šeimos nariai ir miesto šventė.
Kol leido techninės racijų galimybės, pabendravom su p. Arūnu, kuris gerą pusvalandį pasakojo apie besibaigiantį „Kruzenšterno" žygį aplink pasaulį. Išsiskirdami apsikeičiam reveransais ir pakviečiam viens kitą į svečius. Deja, kapitonas Dainius neleido prisiliesti prie racijos ir nebuvo paimtas bocmano telefono numeris - tenka laukti kol p.Arūnas pats paskambins Dainiaus padiktuotu telefonu. Pilni netikėto susitikimo įspūdžių, tęsėme kelionę Gdansko link.
Pavakary, praplaukus Helio švyturį, pasimato Gdansko švyturiai. Atrodytų, kad tikslas beveik pasiektas ir „kappadas" gali eiti ramiai nusnūsti. Nors vėjas lengvai stiprėjo, nieks nežadėjo nepaprastų situacijų...
Jūra, jūra... sena klastūne! Neleidi jūrininkams atsipalaiduoti ir baudi kai jie tavęs negerbia....
Įplaukus į uostą, žadinamas „kappadas", kad „nurinktų" bures. Iššokus ant denio, į akis krito du dideli švyturiai vartuose. Kiek kartų teko lankytis Gdanske, bet šių statinių neteko įsidėmėti. Sutvarkius bures, pradedam pasienio kontrolės pastatėlio paiešką.
Ten pamotoruojam ir pasidairom - kažko trūksta. Kapitonas liepiamąja nuosaka siunčiamas į kajutę ieškoti teisybės. Po kelių minučių teisybė paskelbiama garsiai - MES GDYNĖJE! Pasirodo, Dainius, nusirašinėdamas Gdansko vedlinės intervalus, neįsidėmėjo jų charakteristikų. Visas kortas sumaišė Gdynės vedlinė, kurios intervalai sutapo su Gdansko, bet skyrėsi charakteristikos... Navigacijos principas - „vietinių gyventojų apklausa" - kartais iškrečia linksmų pokštų.
Be planų naktį bastytis po nepažystamą uostą nėra labai saugu. „Miško žvėrių taryba" nutaria antrą kartą bandyti surasti Gdanską. Deja, sugrįžus į atvirus Gdansko įlankos vandenis, tenka priimti dar vieną nemalonų sprendimą, - vėjas pietų, apie 15 m/s ir tiesiai „į ragus". Burėmis laviruoti galima, bet tai užimtų dar kelias valandas, o 12 a/j varikliukas vos vos stumia laivą į priekį. Atsižvelgdami į bendrą komandos nuovargį, sukam „ienas atgalios į Gdynę". Grįžus į uostą, sutinkame dar vieną jachtą besiblaškančią uosto akvatorijoje.
Anglų kalba pasiteiravus, kaip surasti jachtų uostą, gauname atsakymą: „Adin moment". Rusai.
Nesunkiai išsiaiškiname padėtį ir kryptis. Po pusvalandžio jau saugiai prisišvartavę sulaukiame Lenkijos pasienio pareigūnų. Dar po pusvalandžio jau stovime Gdynės svečių uoste - ilgai lauktas poilsis.
Sekančią dieną pasišlaistę Gdynės gatvelėmis, išgėrę po bokalą lenkiško alaus ir papildę laivo įrangą jūriniais pirkiniais - iškėlėm bures namolio. Kelionė namo „slydo" be jokių nuotykių ir jau po paros, pilnomis burėmis kirtom Klaipėdos jūrų uosto vartus.
