S/Y "Migla" kelionė į Bornholmą

2008 m. Rugsėjo 30 d.

Penktadienis. Išplaukiam.

Kaip ir kiekvieną kelionę, pradedame nuo shopping‘o. Nors turime sąrašą, kuriame suskaičiuota kiekviena duonos riekelė ir sudėlioti pomidorai/1valgytojui, apsipirkimas trunka ne mažiau ne 3val. Svarbiausiai nepamiršti pieno kapitonui!

Tiesą sakant, nuotykiai vos neprasidėjo anksčiau, nes dėl kai kurių įgulos narųi vėlavimo teko užlaikyti autobusą Vilnius-Klaipėda su užsirūstinusiais keleiviais, bet geranorišku vairuotoju. Na, bet viskas baigėsi gerai.
8 maišeliai su maistu netrukus atsiduria Pilies uoste ir pradedame laukti. Atidžiai stebime kiekvieną praplaukiantį laivelį su stiebu, didesniu nei dalgis, ir pagaliau sulaukiame „Miglos". Kapitonas atrodo nekalbus, priešingai nei mes, nes kelios skardinės alaus jau daro savo. Informuojame apie pieną ir keliame bures. Klaipėdą paliekam 23val. ir neriam tiesiai į naktinę jūrą.

Bangos lyg ir nedidelės (2.5m), bet siūbuoja neblogai ir etatiniai vėmikai jau užsiėmę savo programa. Paryčiui, šiek tiek aprimus vėjui, pastebime plūduriuojančius lenkus ir tada nutinka pirmasis nuotykis.

Šeštadienis. Pirmasis nuotykis

Kapitonui beaiškinant kaip naudotis GPS įranga, nevaldoma jachta pasisuka ir puikus žibintuvėlis išskrenda negrįžtamai į Baltijos dugną. Nėra ko labai stebėtis, kadangi prie vairo sėdi „artistai", kurie vienu metu gali daryti tik vieną darbą: arba spoksoti į laptop‘ą, arba vairuoti jachtą, arba žiūrėti į skraidančius žibintuvėlius. Bet tai dar ne pabaiga, nes po sekančio apsikvailinimo gikas (pavojingiausias prietaisas laive) kapitonui vožteli per galvą ir čia jau neramu pasidaro visai įgulai. Kapitonas sėdi su degtukų dėžutės dydžio gumbu ir nieko nebekalba, visų kitų akys stipriai padidėja. Gerai, kad aiškus kursas, tai plaukiame toliau nesustodami. Pagaliau atsigauna ir kapitonas ir vėl „Migloje" vėl įsivyrauja ramybė. Palengva pasiekiame Karlskroną.

Sekmadienis. Karlskrona

Lengvai atsikratę po 5kr. nusiprausiam dušuose ir sėdame pusryčiauti. Beje, kai kam tai pirmas maistas kelionėje. Pradedame 20 punktų apžvalginę ekskursiją, ir panašu, kad po jos, miestą jau žinome kaip kiekvienas savo gimtąjį. Aplankome Klaipedaplatsen - pasirodo ir čia jau mus žino. Ilgai netrunka ateiti vakaras kartu su bulvėmis ir kefyru. Dar prieš einant miegoti išsiaiškiname, kad tualete laikomos signalinės raketos. Besvarstant: kodėl tualete, kodėl signalinės, kas dar telpa ankštame „vonios kambarėlyje", ateina miegas..

Pirmadienis. 32 gyventojų miestas

Ryte visus pribloškia blynų kepimo užmojai. Prikepta pusė laivo, todėl plaukiame pakrantėmis, kad stipriau užbangavus, neišvirstų. Pakeliui sustojame nedidelėje salelėje, nes šaukia gamta (o juk savo tualete laikome signalines raketas). Priplaukiame Hano, 32 gyventojų salą. Čia lietuvaičių koja dar nebuvo įžengusi, bent taip tvirtina meras. Nors sala vos keli kvadratiniai kilometrai, vetėjo žvilgtelėti į žemėlapį, nes neilgai trukus pasiklystame tarp nedidukų medžių, elnių ir akmenų. Pagaliau pamatome stadioną - vieną iš svarbiausių civilizacijos požymių saloje. Tiesa, žaisti galima tik su elniais, nes vietinių gyventojų nesimato niekur. Grįžę į jachtą tuoj susidraugaujame su kaimynais ir pasakojame vieni kitiems būtas ir nebūtas istorijas.

Antradienis. Į Bornholmą

Nors ir kokia gavosi sūri kiaušinienė, ir kaip atrodė, kad jos buvo mažai, po kelių valandų apetitas prapuolė visiems. Prieš išplaukiant prapuolė variklio rakteliai, todėl jachta buvo užvesta su laideliais. Visi kaimynai mūsų dar perklausė ar tikrai plauksim, bet pasakėm, kad mums oras nė motais ir išlėkėm. Beje, kas įdomiausia - niekas neina vemti: tiesiog kai kam „šalta", kai kas eina „prigulti". Ir šiukšlių maišeliai konvejeriu lekia į jūrą.

Nuo garsiosios kapitono frazės „Bl... užp... tos bangos" lieka plaukti tik 9val. Ilgos bangos trumpina gyvenimą, prie jų dar prisideda ir lietus. Vėjas iki 20m/s tiesiai į nosį, beveik plūduriuojam ir vos spėjam lakstyti nuo tanklaivių. Bendru sutarimu apžvalginę ekskursiją į salas nukeliam geresniems laikams ir bandome ieškoti uosto. Nepaisant miestelio šviesų, kapitonas atsakingai informuoja, kad pas jį žemėlapyje miestų nerodo, todėl vairuojame kompiuterio rodomu maršrutu. Išsilapiname Allingėje. Čia, kaip ir visuose uostuose oras puikus, tik vėjas švilpauja kaukdamas tarp burių bei namelių stogų. Dori žmonės uoste „pavaišina" elektra. Bornholmas pasiektas.

Trečiadienis. Nuotykiai sausumoje.

Sutaupome 100DKK pergudravę uosto vedėją. Išsinuomuojame dviračius. Tiesa, kapitono dviratis atrodo kiek įtartinai. Hamerso, hamerhavn ir kiti hamer pavadinimai atrodo lyg būtų specialiai sukurti atvykėliams suklaidinti. Bet mūsų taip lengvai suklaidinti nepavyksta ir sėkmingai surandame pilies griuvėsius. Kažkodėl visą laiką kelias veda į kalnus, o ne į nuokalnes (kaip įsitikinsime vėliau - tai būtų buvę tik į naudą). Susipažįstame su ežero atrakcijomis: skraidymas nuo uolų prisirišus lynu. Deja, pasirodo registracija į šį šou apačioje, todėl tenka tik pasilinksminti stebint klykaujančius vaikigalius bei tetulytes, skrodžiančias virš ežero. Nutariame užkąsti gražiausioje trasos vietoje, T formos sankryžoje. Su vėjeliu pasileidžiame dviračiais žemyn ir čia išaiškėja, kad kapitono dviratis nebeturi stabdžių. Ir būtent tuo metu, kai jis lekia tokiu greičiu, kad išmuštų iš kelio bet kurią lengvąją mašiną, o vilkiką perskrostų kiaurai. Bandymai stabdyti sandalais, tik juokina asfaltą...

Skrydis į gyvatvorę buvo ne ką prastesnis nei kaskadininkų šou Holivude. Kruvina kapitono nugara tik patvirtino, kad „triukas atliktas nesinaudojant dublerių paslaugomis", nors  dygliuotos šakos galvoje ir nugaroje bylojo apie tai, kad iki profesionalumo dar šiek tiek trūksta. Netekę žado vietiniai gyventojai vis dėlto leido apsiprausti, šiek tiek pavyko atlankstyti ir dviratį. Po šios dienos kapitoną nutarėme saugoti atidžiau. Ypač sausumoje.

Ketvirtadienis. Svaneke

Smagiai dundena variklis. Prasilenkiam su lenkų brigantina, sustojam Svanekėje pasigardžiuoti kepta žuvimi. Tik išlipę į krantą, stebime nepakartojamą katamaranų šou.  Šviežiai rūkyta žuvis, duona su druska ir lietuviški pomidorai veda link palaimos. Vėliau tradiciškai kažkas ieško puoduko mamai, kažkas pameta peilį ir pomidorus. Aptinkam nemokamą dušą ir mėgaujamės čiaupo vandens malonumais. Dar šiek tiek pavaikštinėję, keliam bures Lenkijos link. Vienok vėjo nėra, todėl vėl jungiame variklį ir pasidaliname budėjimais. Tiesa, naktį dar bandome žvejoti, bet matyt žuvys, kaip ir dauguma mūsų, seniai jau sapnų karalystėje.

Penktadienis. Lenkijos Palanga

Į Lebą atplaukiame kaip kokie kolumbai. Begalinis pliažas nusėtas žmonių ir mes, nesiprausę, apžėlę, bet su British Petroleum burėmis, neriame į uostą. Aptariame veiksmų planą, ir įvertinę vietinės valiutos resursus, puolame į dušus. Kad patekom į Palangą, niekam nekilo net abejonės: ir gintariniai paveikslai, ir plastmasinis šlamštas ir kvailos karuselės - viskas primena Basavičiaus gatvę. Skirtumas tik tas, kad čia daugiau šiukšlių ir dar daugiau dar mažesnių parduotuvelių bei užeigų.

Nieko nėra skaniau už neplautas slyvas, nuo kurių vėliau šiek tiek norėjosi pasigrožėti gamta. Iš paskutiniųjų stengdamiesi ištuštinti maisto atsargas, pasidarėme karališkus pietus, bet buvo akivaizdu, kad maisto tikrai nepritruksim. Atsisveikinę su pasieniečiais ir pamojamvę vietinėms merginoms, išplaukiame namų link.

Šeštadienis. Namų link

Bet koks variklio įjungimas žadina kapitoną ir gauname pylos, kad neburiuojame. Tai staipomės kaip įmanydami ir gaudome vėją. Galų gale nusispjauname ir, paleidę variklį, lengvai, bet nuosekliai judame pirmyn. Kadangi saulė plieskia visu pajėgumu, stabtelime išsimaudyti. Kai kas be paliovos šokinėja nuo jachtos, lyg už tai būtų mokama. Pakeliui ant jachtos, velniai žino iš kur, atskrenda žvirblis ir visiškoje komoje nutupia ant troso. Kai žvirbliui atsibosta mūsų kvailos kalbos ir įkyri fotosesija, jis vėl pradingsta jūroje.

Palengva atsiranda mobilusis ryšys, kruopščiai skaičiuojame valandas iki uosto. Mūsų spalvotoji burė priekyje niekaip nedera prie kitų, bet greitis tikrai smagus. Klaipėdos uosto žiburiai jau matyti ir be žiūronų, lieka visai nedaug. Suvyniojame bures (tiesa, su pagarba žvelgdami į giką) ir ramiai sau dūzgiame pro siaurą Klaipėdos farvaterį. Mes grįžome! Ogi greičiausiai tam, kad kitais metais išplaukti vėl.