Apie mus rašo
2021 m. Rugsėjo 27 d.„Pajuskite vėją, bangas ir tą jaudulį, kai prisipildo burės ir laivas jus neša pirmyn!“ – susipažinti su buriavimu neįgaliuosius kvietė Minijos kaime (Šilutės r.) įsikūręs Kintų buriavimo mėgėjų klubas „Marių burės“. Per atvirų durų savaitę į šį kvietimą atsiliepė ir įsimintinų įspūdžių patyrė apie 40 negalią turinčių žmonių.
Emocijos – pačios geriausios
Tarptautinį projektą „Baltic for all“ („Baltija visiems“) kartu partneriais iš Vokietijos ir Lenkijos įgyvendinusi Šilutės rajono savivaldybė keturis įsigytus specialiai neįgaliesiems pritaikytus HANSA 303 laivus dar pernai vasaros pabaigoje pagal panaudos sutartį perdavė Kintų buriavimo mėgėjų klubui „Marių burės“. „Buvome šio projekto savivaldybės partneriai ir vienintelis Šilutės rajone klubas, kuris užsiima buriavimu, – pasakoja „Marių burių“ vadovas Arūnas Speičys. – Kai gavome šiuos laivelius, keli klubo nariai važiavo į seminarus Lenkijoje, kur paralimpinės komandos nariai juos mokė, kaip dirbti su negalią turinčiais žmonėmis.“
Kintų buriavimo mėgėjų klubas turi savo teritoriją, infrastruktūrą, prieplauką, keturis laivelius, tad A. Speičys su kolega Dainium Juršėnu nusprendė organizuoti atvirų durų savaitę, paskleisti žinutę apie naują įdomią veiklą, su ja supažindinti įvairią negalią turinčius žmones.
„Buvo labai smalsu apžiūrėti tuos laivelius, juos išbandyti, – sako į kvietimą atsiliepęs ir kartu su būreliu bendraminčių čia apsilankęs Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša. – Dviviečiais laiveliais plaukėme kartu su patyrusiu buriuotoju – instruktoriumi. Pasitaikė vėjuota diena, todėl pačiam valdyti laivelį buvo nedrąsu – juk pirmas kartas. Visų emocijos – pačios geriausios.“
Valtyje su patyrusiu buriuotoju – ir drąsiau, ir saugiau.
Laiveliai paprasti ir saugūs
Uostamiestyje įsikūrusios viešosios įstaigos „Likimo laiptai“ narius į šį nuotykį pakvietusi Jūratė Ruškė pasidžiaugė, kad atsiveria daugiau aktyvaus laisvalaikio galimybių. Pasak jos, ši sritis gerokai apleista – paprastas turistas gali rasti, kur pasiplaukioti, o žmonėms su negalia tai iššūkis.
„Plaukiau su kitu negalią turinčiu žmogumi. Nė vienas neturėjome panašios patirties. Į priekį plaukėme puikiai, o grįžtant laivelis sukosi ratais, prireikė pagalbos – mus partempė su kateriu. Negalios neturintys buriuotojai pusiausvyrą išlaiko balansuodami savo kūno svoriu, o mums tai sunku padaryti, galima ir iškristi“, – įspūdžiais dalijasi Jūratė, bet iškart pasidžiaugia, kad visiems buvo duotos gelbėjimosi liemenės, be to, visą laiką netoliese buvo kateris su padėti pasiruošusiais instruktoriais.
Patyręs buriuotojas A. Speičys sako, kad neįgaliesiems pritaikyti HANSA 303 laiveliai labai paprasti ir saugūs. Juos apversti reikia daug pastangų – jie taip sukonstruoti, kad plaukiant ribotų galimybių žmonėms nekiltų problemų, kad netektų išlipus iš laivelio jį atversti. „Ir vairininkui čia nereikia šokinėti nuo borto ant borto. Valtelė valdoma vairalazde ir dviem virvutėm. Ja gali palaukti ir vienas, ir du žmonės. Kai plaukia valtelės valdyti negalintis žmogus, greta jo sėda instruktorius“, – pasakoja jachtų klubo vadovas, buriuotojų vadinamas komandoru. Pasak jo, per atvirų durų savaitę buvo tik pora žmonių, kurie jau anksčiau buvo buriavę, visiems kitiems tai buvo visiškai nauja patirtis. „Kai registravome neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutės“ lankytojus, vadovėms buvo kilę abejonių, ar jų atlydėti žmonės nebijos lipti į valteles, plaukti, ar nereikės jų kažkaip ypatingai įkalbinėti, – pasakoja A. Speičys. – O po valandos jie visi vaikščiojo iš paskos ir prašė paplaukioti dar.“
Rado, kaip išspręsti technines kliūtis
A. Speičys neslepia, kad nėra specialiai pasiruošę priimti negalią turinčius žmones, bet yra radę būdą, kaip išspręsti technines kliūtis. „Kadangi turime kraną jachtoms kilnoti, esame prisitaikę, kad kablys kabėtų virš tos vietos, kur reikia įsodinti žmogų. Turime ir vadinamąją bocmano kėdutę, kuria žmogus jachtoje keliamas į stiebo viršų, tai neįgalusis atsisėsdavo ant tos kėdutės, mes jį pakeldavom ir nuleisdavom į laivelį, lygiai taip pat ir iškeldavom iš jo, – pasakoja jachtų klubo vadovas ir priduria, kad tokios pagalbos prireikė ne visiems. – Buvo keletas vaikinų labai stipriomis rankomis – jie kaip tarzanai įsikibdavo už virvės, patys pakildavo, patys nusileisdavo.“
Tiesa, neįgaliųjų apsilankymo dieną buvo labai vėjuota. „Instruktoriai sakė, kad galėtų būti ramiau, o mums kaip tik norėjosi pajusti tą vandens ir vėjo stichiją“, – pasakoja J. Dumša. „Vėjas buvo toks, kad mažiems laiveliams jau nerekomenduojama plaukti, bet sumažinus buringumą (burės plotą), saugu plaukti ir prie didesnio vėjo, – patikina A. Speičys ir sako, kad tik vieną kitą į nendres įplaukusį ir prieš vėją negalėjusį pajudėti laivelį teko ištraukti. – Buriuotojams tai įprastas dalykas.“
Buriavimo akimirkos
Buriavimas – sporto šaka
A. Speičys sako, kad dar visai neseniai buriavimas buvo paralimpinė sporto rungtis, vykdavo tarptautinės varžybos, Europos, pasaulio čempionatai. Labiausiai šioje sporto šakoje pažengusi Australija – jų gamybos ir šie laiveliai. Lenkai turi apie 20 tokių laivelių, prancūzai – apie 60, neįgaliųjų buriavimas populiarus ir Vokietijoje. „Mes pradėjome nuo keturių laivų, estai dar kelis turi – jau galime rengti Baltijos šalių čempionatą“, – juokauja A. Speičys.
Jeigu atsirastų norinčių buriavimu užsiimti kaip sportu, A. Speičys drąsina: tai nėra labai sudėtinga, nors ir specifinė sporto šaka. Žinoma, reikia įgūdžių, patirties, būtina žinoti nemažai niuansų. Pavyzdžiui, tai, kad net medis, didesnis krūmas ar pastatas gali pakeisti vėjo kryptį, todėl reikia būti pasirengusiam tokiems netikėtumams.
Minijos kaime galima būtų rengti treniruotes, jeigu buriavimu susidomėję neįgalieji patys čia atvažiuotų (visuomeniniu transportu šios vietos pasiekti neįmanoma). „Galėtume sukomplektuoti laivelius, nuleisti juos į vandenį, parodyti, kaip vyksta procesas. Žinoma, reikėtų ir profesionalaus trenerio. Mes esam buriuotojai, ne pedagogai, ne treneriai, buriavimo principus galim parodyti tik kaip instruktoriai“, – svarsto A. Speičys ir priduria, kad tokiai veiklai būtinai reikėtų ir finansinės paramos, vien „Marių burių“ entuziazmo tam nepakaktų.
Idėja sporto projektams
„Marių burių“ komandoras sako sulaukęs nemažai skambučių ir prašymų važiuoti, surinkti žmones iš visos Lietuvos, atsivežti, pamokyti buriuoti. „Kadangi esame visiškai visuomeninė organizacija, patys save iš savo pajamų finansuojame, norėtume, kad tie, kas domisi, norėtų išbandyti buriavimą į Minijos kaimą atvyktų patys. Mes turime bazę, techniką, turime, kas instruktuotų, bet neturime jokių darbuotojų, viską darome savo laisvalaikiu ir savo lėšomis“, – neslepia A. Speičys. Pasak jo, yra norinčių tokius mokymus surengti Platelių, Trakų, kituose ežeruose, tačiau tai irgi susiję su papildomomis išlaidomis, kurias kažkas turėtų padengti. J. Ruškė svarsto, kad neįgaliųjų buriavimas su profesionalu galėtų tapti viena iš sporto veiklų, kurias būtų galima įtraukti į nevyriausybinių organizacijų rašomus projektus.
J. Dumša sako besitikįs, kad Kintų buriavimo mėgėjų klubo „Marių burės“ iniciatyva galėtų tapti pavyzdžiu ir kitiems jachtų klubams. „Dabar labai populiaru į įvairias veiklas įtraukti ir žmones su negalia, galima parengti projektą, gauti finansavimą. Panevėžio jachtų klubo nariai buriuoja Kauno, Kuršių mariose. Kodėl negalėtų įsigyti vieną kitą žmonėms su negalia pritaikytą valtelę? Nusiunčiau jiems informaciją, kad pamatytų, jog yra galimybė įtraukti ir žmones su negalia, – sako J. Dumša. Ir dar patikina: – Mes nenorim būti žiūrovais, norim patys visa tai patirti.“
Žengę pirmą žingsnį sustoti nežada ir „Marių burės“. „Sulaukę tokio didelio neįgaliųjų organizacijų bei pavienių asmenų susidomėjimo ir toliau žadame tęsti pradėtą darbą – iš anksto suderinus 4–5 asmenų grupėmis mielai ir toliau priimsime norinčius tai išbandyti, pamatyti kas tai yra buriavimas, kaip gyvena buriuotojai“, – sako Kintų buriavimo mėgėjų klubo „Marių burės“ entuziastai.
Aldona DELTUVAITĖ
Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos archyvo nuotr.
Laikraštyje "Bičiulystė" publikuotas straipsnis